Kiekviename istorijos periode dominuoja vis kitoks politinis modelis, santvarka ir principai. Graikijos demokratija leidžia sakyti, kad istorija kartojasi. Tai reiškia, kad žmogus kaip padaras netobulėja ir nepasimoko iš savo pirmtakų klaidų, bet jas kartoja tik jau kitose rėmuose - su kitais rūbais, kitais namais, kitomis gyvenimo sąlygomis ir apskritai kitame amplua. Graikijoje tas pats Platonas pirmasis taip populiariai iškėlė valdžios modelį ir jis toli gražu nebuvo demokratinis. Suprast jį galima, Senovės Graikijoje ne demokratai pasiekė geriausių rezultatų, o kaip tik tironai Peisistratas ir kt. Vėliau žinoma sekė monarchijos, kurios Pasaulio istorijoje tūno ilgiausiai.
Diskutuoti koks principas geriausias taip pat užimtų paklodes. Pirmiausia reikia iškelt klausimą ar žmogui reikia laisvės? Labai patiko Dostojevskio mintys berods romane „Broliai Karamazovai“, kur iškėlė pasirinkimo laisvės idėją. Ar paprastam piliečiui reikia tokios naštos? Juk kiekvienam iš mūsų būtų giliai nusispjaut, ką rinktis, jeigu jo visi būtiniausi norai būtų patenkinti. Pas mus Lietuvoje pastaruoju metu visiems giliai nusispjaut apskritai kažką rinkti, nes pasirinkimai daugiau mažiau vienodi. 2012 balsavo 52 proc. gyventojų, o 2016 50 proc. Mažėjantys rodikliai dar baisesni jei lygintume su kaimynais (Estijoje balsavo 64 proc. piliečių, Latvijoje 58 proc. gyv.). Į šituos skaičius valdžiai nusispjaut ir kažkokių išvadų nežada daryti. Lengviau tam tikriems politiniams asmenims išvadinti tautą runkeliais ar parašyti ale madingą žinutę facebook'e pritraukiant jauniausią kartą, neturinčią kritinio mąstymo.